• Istoriškai susiklosčiusios trys Bono pakraipos. (Vadžranatha)

• Okultinė Bono tantrų chronologija (Vadžranatha)

Trys Bono tradicijos

    Jungdrung Bono tradicijos aukščiausiosios doktrinos ir vienuoliškos apeigos ne daug kuo skiriasi nuo kitų Tibeto Budizmo mokyklų. Šiuolaikinis Bonas seka vienuoliška mokymo sistema, kuri labai panaši į budistinę vienuolių sistemą, taip pat remiasi Madhjamikos filosofine mokykla,  identiška kitų budistinių mokyklų oficialiai pripažintai filosofinei sistemai. Pasak pačių Bono lamų, esminis skirtumas tarp Bono ir Budizmo slypi ne mokymuose, o jų perdavimo linijose, nes bonpo savo pradininku laiko Tonpa Šenrabą, o budistai - Šakjamunį. Išties šios nuopelningos asmenybės - Budos nušvitimo pasireiškimas mūsų pasaulyje vadinamas Nirmanakaja (sprul sku).

    Jo Šventenybė Dalai Lama pripažino Boną penktąja Tibeto religine mokykla, kartu su Ningma, Sakja, Kagju ir Gelug mokyklomis ir suteikė Bono atstovams vietą tarp patarėjų religijos klausimais Dharamsaloje, Tibeto vyriausybėje tremtyje.

        Anot vieno žymiausio šių laikų Bono tyrinėtojų Rimpočės Lopono Tenzino Namdako, Bono raidos istoriją galima skirstyti į tris etapus:

I.           Primityvusis Bonas, senaisiais amžiais atstovaujantis vietinį šamanizmą ir animizmą Tibete bei jo apylinkėse. Iš tiesų, pagal Bono tradiciją, kai kurios iš šių praktikų, tokios kaip dievų iškvietimas (lha gsol ba) ir piktųjų dvasių išvarymo (sel ba) ritualai buvo pateikti paties Tonpa Šenrabo, priešistoriniais laikais jam lankantis Kongpo (pietryčių Tibetas).  Panašūs ritualai vėliau buvo įtraukti į Bono mokymų ir praktikų sistemą, žinomą kaip Devynių nuoseklių kelių arba važiuoklių (theg pa rim dgu) mokymas. Ši šamanistinių praktikų įvairovė šiandien žinoma kaip "Priežastiniai Bono keliai" (rgyu'i theg pa). “Priežastinių Kelių” mokymai ir praktikos filosofiniu požiūriu laikomi dualistiniais, nes, anot jo, dievai (lha), atstovaujantys šviesiosioms tvarkos jėgoms, vadinamoms Jė, ir demonai (bdud), atstovaujantys tamsai bei chaosui vadinamam Ngam, egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų suvokimo. Tokiu būdu praktikuojantys dažniausiai atlieka ritualus,  pritraukiančius teigiamas dievų energijas ir atstumiančius neigiamą piktųjų dvasių bei demonų įtaką (gdon). Šamanistinių Bono tekstų tyrinėjimai rodo, kad šie tekstai nėra indiškos kilmės. Tačiau, kaip ir Budizmas apskritai, Jungdrung Bonas visiškai neigia kruvinų aukojimų praktikas (dmar mchod), kadangi šių praktikų kilmė priskiriama demonams kanibalams Sinpo (srin po), o ne Tonpa Šenrabui. Taigi Bono lamos net priežastinių Bono kelių nesieja su šamanizmu ar šamanais, vis dar klestinčiais Nepalo kalnuose ir atlikinėjančiais kruvinus aukojimus.

II.          Senąjį Boną, (bon rnying ma) arba Jungdrung Boną (g’yung drung bon), sudaro mokymai ir praktikos, priskiriamos Šenrabui Miuvočė, kuris žinomas ir kaip ypatingų aukščiausių mokymų: Sūtros, Tantros bei Dzogčeno šaltinis ir mokytojas (ston  pa). Šiuos mokymus savo pasekėjams Olmo Lungringe, kuris tapatinamas su Tagzigo šalimi (šiuolaikinis Tadžikistanas, Pakistanas), Jis paliko žemėje ir kituose lygmenyse, būdamas, Čimed Cugphudo įsikūnijimu ('Chi med gtsug phud).

Manoma, kad šie Tonpa Šenrabo mokymai, užrašyti jo gyvenimo periodu arba vėliau, buvo  perkelti iš Olmo Lungringo  į Šangšungo šalį šiaurės vakarų Tibete, kur buvo išversti iš tagzigo į šangšungo kalbą. Panašu, kad šangšung buvo savarankiška kalba, besiskirianti nuo tibetiečių kalbos, tikriausiai gimininga Vakarų Himalajų Tibeto birmiškajam dialektui Kinauri. Tai nebuvo dirbtinai sukurta kalba, sugalvota Bono sekėjų, tam, kad atitiktų budistinių rankraščių indiškąjį sanskritą.

Manoma, jog Tibeto karaliaus Mutri Canpo (mu khri btsan po) valdymo laikais kai kurie Bono tekstai, ypač Tėviškos tantros (pha rgyud) atkeliavo iš Šangšungo į Centrinį Tibetą ir buvo išversti į tibetiečių kalbą.

Bonpo tikina, jog kaip tik tuo metu tibetiečiai įgijo raštą, kurio pagrindas buvo Marjig (sMar yig) abėcėlė naudojama šangšungo kalboje. Ši abėcėlė davė pradžią ume (bdus med) abėcėlei, kuria ir šiais laikais dažnai  rašomi tibetiški bonpo tradicijos rankraščiai.

Bonpo išgyveno du vienas po kito sekusius persekiojimo ciklus. Pirmasis vyko aštuntojo Tibeto karaliaus Driguno (’bri gung) Canpo ir antras – didžiojo Tibeto budistų karaliaus Tricong Deceno valdymo laikais, aštuntame mūsų eros amžiuje.

Persekiojamieji išminčiai, pasak tradicijos, paslėpė savo mokymo tekstus įvairiose Tibeto vietovėse ir jo apylinkėse, taip pat Butane. Šie slapti tekstai pradėti atrasti nuo dešimtojo šimtmečio. Jie žinomi kaip iš naujo rastieji tekstai, arba “Paslėptosios brangenybės” (gter ma). Kai kurie  tekstai niekada nebuvo paslėpti kaip termos, o išliko nenutrūkstama eile perduodami iš lūpų į lūpas. Šie tekstai žinomi kaip snyan rgyud, - “Žodinė tradicija”. Jie buvo užrašyti ankstyvuoju periodu. Vienas tokios “žodinės tradicijos” mokymų pavyzdys – Šang Šung  Njėndžiud (snyan rgyud). Šią tradiciją aštuntajame šimtmetyje žymiojo mokytojo Tapihritsos nurodymu jo mokinys Gerpungpa (Gerpungpa) užrašė slaptų glaustų žodinių nurodymų forma (man ngag, sanskr. upadeša). Kartais senovės išminčiai, lamos arba dievybės tekstus užrašydavo ekstaziškų vizijų metu arba pasikeitusios sąmonės būsenoje. Vienas tokių pavyzdžių – garsusis Tonpa Šenrabo gyvenimo aprašymas, žinomas kaip Zidžid (gZi brjid), kurį Lodamui Ningpo (bLo ldan snying po, gim. m. 1360) padiktavo kalnų dvasios. Šis tekstų skirstymas tikriausiai panašus į Njingma tradicijos klasifikaciją. Ji savo tekstus skirsto į kama (bka' ma) - tiesioginę nepertraukiamą mokymų liniją  ir terma (gter ma) - naujai atrastus paslėptus mokymus. Šie tekstai priklauso senojo Bono atmainai, klestėjusiai vakarų ir Centriniame Tibete  iki pat mūsų dienų.

Tonpa Šerabo atskleisti Bono mokymai  skirstomi į tris tradicinius jo gyvenimo aprašymus. Manoma, kad Tonpa Šerabas atskleidė tris Bono mokymų ciklus:

1.     Devyni Keliai (arba devynios nuoseklios praktikos stadijos) vedančios į Nušvitimą (theg pa rim dgu).

2.     Keturi Bono portalai ir penktasis – Brangenybių Lobis (bon sgo bzhi mdzod lnga).

3.     Trys Mokymų ciklai, kurie skirstomi į išorinius, vidinius ir slaptuosius (bka' phyi nang gsang skor gsum).

Šie devyni Keliai arba devynios Nuoseklios Priemonės, vedančios į nušvitimą (theg pa rim dgu), apibūdinamos pagal tris skirtingas paslėptų tekstų (gter ma) sistemas, kurios buvo paslėptos ankstyvuoju Bono persekiojimo periodu ir vėl buvo atrastos vėlesniais šimtmečiais. Šios trys slaptų raštų sistemos apibūdinamos pagal jų radimo vietą.

1.     Pietinių lobių sistema (lho gter lugs). Šie tekstai vėl buvo atskleisti Pietų Tibete, Drigcam Takare ('brig mtsham mtha' dkar) ir Butane, Paro vietovėje (spa gro). Juose Devyni keliai  skirstomi į "Keturis Priežastinius Kelius", kuriuose gausu mitų ir magiškų šamanistinių ritualų. Šie ritualai aprašomi kaip energijų valdymas norint pasiekti pasaulietinės sėkmės. Po jų seka penki aukštieji dvasiniai keliai, žinomi kaip Pasiekimo Keliai. Šių praktikų tikslas - ne valdžia ar sveikata, klestėjimas šiame pasaulyje, o apibrėžtų dvasinių tikslų įgyvendinimas: išsilaisvinimas nuo samsaros kančių, patiriamų  nesibaigiančiame persikūnijimų rate. Galutinis – aukščiausiasis šioje devynių dalių klasifikacijoje – mokymas yra Dzogčenas.

2.     Šiaurinė Lobių sistema (byang gter lugs). Šie tekstų lobynai buvo aptikti įvairiose vietovėse esamose šiauriau nuo  Centrinio Tibeto. Deja, anot Lopono Tenzino Namdako, apie šią sistemą šiuo metu žinoma nedaug.

3.     Centrinė Lobių sistema (dbus gter lugs) - tai tekstai, kurie buvo naujai atrasti Centriniame Tibete, taip pat ir didingame Budistiniame vienuolyne Samjė. Apskritai  šis mokymų skirstymas identiškas Njingmos (Tibeto Budizmo) Devynių Važiuoklių sistemai. Manoma, jog kai kuriuos  iš šių Bono tekstų į Tibetą iš Indijos atvežė didis tibeto vertėjas Vairočana,  vertęs tiek Budistinius, tiek ir Bono veikalus.

Keturi Bono Portalai ir Penktasis Lobynas (bon sgo bzhi mdzod lnga) tai dar viena, ir tikriausiai nepriklausoma Bono mokymų klasifikacijos sistema, suskirstyta į   keturias grupes, žinomas kaip Keturi Portalai (sgo bzhi) kartu su priedu, vadinamu Lobynu (mdzod). Štai šios mokymo grupės arba klasės:

1.     “Baltųjų Vandenų” nuožmių mantrų (užkeikimų) Bonas (chab dkar drag pu sngags kyi bon). Tai ezoterinių Tantrinių praktikų tekstų rinkinys, kurį sudaro nuožmios mantros (drag snags), susietos su įvairiomis meditacinėmis dievybėmis. Šiai grupei priklauso Čipung arba “Bendro Skyriaus” ciklas (spyi spungs skor). Šios praktikos priskiriamos Tėviškosioms tantroms (pha rgyud).

2.     “Juodųjų vandenų” Bonas siejamas su egzistencijos nenutrūkstamumu (chab nag srid pa rgyud kyi bon). Jame - įvairūs magiški ritualai, laidojimo apeigos, išpirkimo ritualai, būrimo praktikos ir t. t. - ritualai skirti apsivalymui ir  neigiamų energijų pašalinimui. Panašu, kad šis tekstų rinkinys atitinka anksčiau aprašytus “Keturis priežastinius Kelius”. Šiuo atveju terminas “juodasis” neatspindi praktikuojančiojo ketinimų, o kalbama apie blogybių pašalinimą, kurių simbolinė spalva yra juoda.

3.     Plačiosios Pradžnaparamitos Bonas iš Phanjulo ('phan yul rgyas pa bum gyi bon) šalies. Šis tekstų rinkinys susideda iš dorovės pamokymų, įžadų, taisyklių ir etinių mokymų vienuoliams bei pasauliečiams, įšvęstiems į dvasinį luomą. Bonpo versijos, vadinamos Kamčen (khams chen)  ir aprašytos šešiolikoje tomų, tekstai remiasi Pradžnaparamitos Sūtros filosofine ir etine sistema. Minėti tekstai apima Sūtros sistemą, o Čabkar (Chab dkar) -Tantros sistemą.

4.      Meistrų Slaptų Žodinių Pamokymų ir Raštų Bonas (dpon gsas man ngang lung gi bon). Tai įvairių meistrų, priklausančių Dzogčeno tradicijai rinktiniai raštai. Juos sudaro žodiniai (man ngag) ir rašytiniai (lung) pamokymai.

5.     Brangenybių Lobio, aukščiausiojo skaidrumo, visa apimantis Bonas (gtsang mtho thog spyi mdzod kyi bon). Tai tekstai, aprėpiantys pagrindinę Bono keturių Portalų medžiagą. "Brangenybių Lobis", penktasis Portalas (mdzod lnga), aprašomas Zermige (gzer mig): "Aukščiausiasis skaidrumas (gtsang mtho thog) apima viską ir kaip suvokimas priklauso visatos Bonui (spyi mdzod kyi bon). Jis apvalo sąmonės srautą visų Keturių Portalu atžvilgiu."

        Trys Mokymų ciklai: Išorinis, Vidinis, Slaptasis (bka’ phyi nang gsang skor gsum):

1.     Išorinis ciklas (phyi skor) pateikia Sūtros mokymų (mdo lugs) sistemą, priklausančią Atsižadėjimo keliui (spong lam).

2.      Vidinį ciklą (nang skor) sudaro Tantrų (rgyud – lungs) mokymai, priklausantys transformacijos keliui (sgyur lam).

3.     Slaptasis ciklas (gsang skor) Upadešos mokymas (man ngag) priklauso Savaiminio išsilaisvinimo keliui, taip pat žinomam kaip Dzogčenas - Aukščiausiojo Tobulumo mokymas.

III.     Naujasis Bonas (bon gsar ma) susikūrė keturioliktajame šimtmetyje, atskleidus Termos sistemą, skirtingą negu aukščiau aprašytosios. Apskritai, ši sistema gan panaši į Ningmos. Guru Padmasambava joje irgi laikomas reikšminga asmenybe. Iš tiesų, kai kurie tertonai (slaptų mokymų radėjai), tokie kaip Doržė Lingpa, atskleidė Njingmos ir Bono Termas. Tokiuose tekstuose, kaip Bon Tri (bon khrid) naujai rastuose Cevango Gjalpo (Tsewang Gyalpo), tvirtinama, kad Padmasambhava nukeliavo į Udijaną ir gavo Dzogčeno mokymą tiesiogiai iš paties Sambhogakajos Šenlha Odkaro (gshen lha 'od dkar). Vėliau jis perkėlė šiuos mokymus į Tibetą, daugelį jų paslėpdamas kaip Termą ateinančioms bonpo kartoms. Taip pat, pasak Šardza Rinpočės, Naujasis Bono Judėjimas prasidėjo keturioliktajame šimtmetyje ir tęsiasi ligi šiol. Termos, atskleistos tokių meistrų kaip Lodan Ningpo, Midžig Dordžė (mi jigs rdo rje: taip pat žinomas kaip Doržė Lingpa), Kundrol Dragpa, Dečen Lingpa, Sangag Lingpa, Kandro Dečen Vangmo  ir kitų, vadinamos Tersar (gter gsar) arba iš  naujo rastaisiais tekstų lobiais. Naujasis Bonas klesti Rytų Tibete.

 Į viršų G

Okultinė Bono tantrų chronologija

           Remiantis  pranašystėmis, Bhadrakalpoje, arba ,,palankiojoje eroje”, žemėje pasirodys 1002 Budos. Tonpa Šerabas buvo aštuntasis iš Budų, apsireiškusių senaisiais laikais Centrinėje Azijoje.

          Kalpos pradžioje, Satja Jugos (rdzogs-ldan) epochoje, kai žmogiškųjų būtybių amžius siekdavo 100000 metų, pasirodė Buda, žinomas Tonpa Nangva Rangžung Tugdžė (ston-pa snang-ba rang-byung thugs-rje) vardu. Šiame cikle jis buvo pirmasis.

          Antrame amžiuje, Treta Jugoje (gsum-ldan), kai žmogiškosios būtybės gyveno iki 80000 metų, pasirodė Buda, žinomas kaip Tonpa Legpar Cadmed Tugdžė (ston-pa legs-par tshad-med thugs-rge). Kai žmogiškosios būtybės gyveno 20000 metų, pasirodė Buda, žinomas kaip Tonpa Tamčad Kjenzig (ston-pa thams-chad mkhyen-gzigs). Kai žmogiškųjų būtybių gyvenimo trukmė siekdavo 10000 metų, pasirodė Buda, žinomas Tonpa Trigjal Kugpa (ston-pa khri-rgyal khug-pa) vardu. O kai žmogiškosios būtybės gyvendavo  iki 1000 metų, pasirodė Buda, žinomas kaip Tonpa Togjal Jekchjen (ston-pa gto-rgyal ye-mkhyen). Taip trečiajame amžiuje pasireiškė keturi Budos. Dabar, paskutiniajame amžiuje, šioje nuopolio eroje, vadinamoje Kali Juga, kai žmonės vargiai išgyvena 100 metų, pasirodė Buda, žinomas kaip Tonpa Šenrab Mivo (ston-pa gshen- rab mi-bo). Tame pačiame amžiuje, ateityje, pasirodys Buda, žinomas kaip Tonpa Tangma Medron (ston-pa thang-ma me-sgron). Visus šiuos 1002 Bhadrakalpos (bskal bzang) Budų vardus galima rasti Longjė (klong-rgyas) rituale, kuris atliekamas kiekvienų bonpų laidotuvių ceremonijos metu.

          Viešpats Tonpa Šenrabas pasirodė žemėje, kai žmogaus gyvenimo trukmė sumažėjo vos iki 100 metų. Praeitame savo gyvenime jis buvo vienas iš trijų brolių, gimusių dangaus karalystėje tarp žvaigždžių. Vyriausiasis brolis Dagpa (dag-pa: „švarumas“) buvo pirmasis iš brolių, kuris nužengė į žemę ir įsikūnijo tarp žmonių kaip praeito amžiaus Buda Togjal Jėkčen. Vidurinysis brolis Salva (gsal-ba: „aiškumas“) įsikūnijo tarp žmonių kaip šio amžiaus Buda Tonpa Šenrabas. Jauniausiasis brolis Šepa (shes-pa: „žinojimas“) taps ateities Buda Tangma Medronu, taip pat žinomu kaip Maitrėjos vardu. Kai savo praeitame gyvenime, žvaigždžių pasaulyje Sidpa Jesang (srid-pa ye-sang), Tonpa Šenrabas buvo šios žvaigždžių rasės princas, ir kaip Čimed Cugphud (‘chi-med gtsug-phud) jis atvėrė Tantros ir Dzogčeno mokymus išminčiui Sangva Dupa (sang-ba ‘dus-pa, sanskr. Guhjasamadža), kuris vėliau įsikūnijo žemėje tarp žmonių Šiaurės Indijoje kaip princas Sidharta Gautama iš Šakja giminės ir  tapo žinomas kaip Buda Šakjamunis.

          Nužengęs į žemę, Tonpa Šenrabas atgimė Mu-šen (dmu-gshen) dangiškosios kilmės rasėje, kurios atstovai susisiejo vedybiniais saitais su žmogiškomis būtybėmis ir tapo įvairių Centrinės Azijos dinastijų karalių palikuonių protėviai. Tonpa Šenrabas atgimė Olmo Lungringo šalyje, taip pat vadinamoje Šambala, Jangpačano mieste. Šambala plytėjo Centrinėje Azijoje arba Tazig (stag-gzig) šalyje, kuri yra į šiaurę nuo dabartinio Tibeto. Priešistoriniais laikais būtent iš Tazig Bono mokymas pirmiausiai atėjo į Šang Šungo šalį, apjuosiančią Kailašo kalną, o po to į Tibetą, Indiją ir Kiniją. Remiantis tradicine chronologija, Tonpa Šenrabas gimė 16016 metais prieš Kristų, maždaug prieš 18000 metų. Jis žemėje išgyveno 8200 metų ir 7816 m. prieš Kr. pasinėrė į Nirvaną.

          Remiantis ta pačia chronologija, pirmasis Centrinio Tibeto karalius Njatri Canpo (gnya’-khri btsan-po) gimė 1136 m. prieš Kr. Tuo metu Džiaručano (bya-ru-can) dinastijos karaliai, ,,raguoto paukščio arba garudos žmonės”, valdė Šang Šungo šalį iš senosios sostinės Kjun-lung (,,garudos slėnio”). 1076 m. prieš Kr. Išminties Meistras Mandžušri, Bono tradicijoje žinomas kaip Mavei Sengė (smra-ba’i seng-ge), šventuose Šiaurinės Kinijos Vu Tai Šan kalnuose mokė astrologijos ir geomantijos. 1074 m. prieš Kr. gimė antrasis Tibeto karalius Mutri Canpo (mu-khri btsan-po). Bono mokymas pirmą kartą Tibete buvo įvestas valdant jo tėvui Njatri Canpo, kuris pagal tradiciją nužengė iš dangaus. Vėliau budistinė tradicija aiškino tai taip, kad jis atėjo per Himalajų kalnus iš Indijos ir priklausė Šakjamunio giminei. Be to, šis karalius gavo Čipung (spyi-spungs skor) Tantrų ciklo mokymą, kurį Tazig šalyje perdavė Sangva Dupa. Karalius su visa savo svita pasiekė išsilaisvinimą praktikuodamas šias Tantras.

          960 m. prieš Kr. Šiaurinėje Indijoje (dabartinis Nepalas) gimė Buda Šakjamunis, išminčiaus Sagva Dupa (Guhjasamadža) įsikūnijimas, ir 926 m. prieš Kr. jis pirmą kartą suko Dharmos Ratą Elnių Parke prie Varanasio. Šang Šungo princas Drenpa Namkha (dran-pa nam-mkha) gimė 914 m. prieš Kr. Kjun-lunge, Šang Šungo šalyje. Jis yra daugelio mokymų ir komentarų, randamų Bono tradicijoje, šaltinis ir buvo didis savo laikų Dzogčeno meistras. Jo nereikėtų painioti su tibetiečiu Drenpa Namkha, kuris gyveno aštuntajame mūsų eros amžiuje ir tapo Guru Padmasambhavos mokiniu. Šis paskutinis Drenpa Namkha buvo ir budistas ir bonpo.

          888 m. prieš Kr. Šang Šungo princui gimė dvyniai: Cevang Rigdzinas (tshe-dbang rig-‘dzin) ir Padma Tongdrolas (padma mthong-grol). Pagal aprašymus, randamus Rig’dzin ‘dus-pa, pastarasis pasirodė Udijanoje ir Indijoje kaip didis Tantros meistras Padmasambhva. 880 m. prieš Kr. Buda Šakjamunis iškeliavo į Šambalos šalį ir didžiojoje Dhanjakatakos Stūpoje (Pietinė Indija) atskleidė Kalačakros Tantrą. Tais pačiais metais jis apreiškė savo Parinirvaną. 876 m. prieš Kr. Udijanos šalyje Dhanakošos ežere pražydusiame lotose karalius Indrabodhis rado Padmasambhavą. Po to, 683 m. prieš Kr. septintasis Tibeto karalius Drigum Canpo (gri-gum btsan-po) pradėjo persekioti Boną, išvarydamas iš savo karalystės visus praktikuojančius bonpo, bijodamas, kad jie gali tapti per daug galingi ir kelti pavojų jo valdymui. Princo Drenpos reikalavimu susitikę Vakarų Tibete slaptoje oloje, bonpo nusprendė paslėpti savo knygas kaip Termas arba slaptąsias brangenybes įvairiose Tibeto vietose. Dauguma šių Termų buvo vėl atskleistos kur kas vėliau, t. y. daugiausia dešimtajame ir vienuoliktajame mūsų eros amžiuje. 680 m. prieš Kr. piktasis karalius Drigum Canpo buvo nužudytas savo ministro Longamo, kuris apgaule privertė jį persipjauti dmu-thag. Šis dmu-thag – tai spindinti vaivorykštine šviesa virvė, kurios apatinis galas buvo pritvirtintas prie karaliaus pakaušio, o viršutinis galas ėjo į dangų. Kiekvienas Mu-šeno rasės senovės karalius turėjo tokį vaivorykštinės šviesos laidininką, kuris tiesiogiai jungė jį su dagiškąja tėvyne tarp žvaigždžių. Kiekvieno karaliaus mirties akimirką jo kūnas ištirpdavo švarioje spinduliuojančioje energijoje ir jo sąmonė, šviesos pavidalu, vaivorykštiniu keliu grįždavo į dangiškosios kilmės rasės pasaulį. Vienok dabar dmu-thag buvo nupjautas ir jis nebegalėjo grįžti į dangų. Todėl jo kūnas liko žemėje. Nuo to laiko Tibeto karaliams reikėjo kapaviečių ir laidojimo apeigų, tokių kaip ‘dur, idant apmaldytų savo neramią dvasią prieš žengiant į kitą atgimimą. 667 m. prieš Kr. Princas Pude Gungjalas (spu-lde gung-rgyal), nužudytojo karaliaus Drigum Canpo sūnus, nuvertė Longamą ir užgrobė sostą. Kadangi šalyje neatsirado nė vieno, kuris žinotų kaip atlikti jo mirusiam tėvui laidojimo ritualą, jis pakvietė Bono žinovus iš Šangšungo, Drušos (Gildžit) ir Kačė (Kašmiro). Taip Tibete prasidėjo Bono atgimimas ir karalių globa Jarlungo  linijai Centriniame Tibete. 552 m. prieš m.e. bonpų Mokytojas Njačen Lišu Tagringas (snya-chen li-shu stag-ring) atėjo į Tibetą iš Tazigo ir atsinešė apie dešimt tūkstančių Bono tekstų.

          Pereinant į mūsų erą, 254 m. gimė Tibeto karalius Lhatotori. Jis buvo pirmasis, kuris turėjo tiesioginį ryšį  su indiškuoju Budizmu, bet jis nesuprato budistinių tekstų, iš Chotano atneštų klajojančių vienuolių. 569 m. gimė pirmasis budistinis Tibeto karalius Songcenas Gampo (srong-btsan sgam-po). Jo tėvas, Namri Canpo (gnam-ri btsan-po), įvedė Jarlungo dinastijos hegemoniją, šitaip padėdamas Tibeto imperijos pamatus. Iki tol Tibetas buvo pavaldus Šangšungui, buvusiam Vakariniame Tibete, kur tuo metu valdė Ligmingjos (lig-mi-rgya) dinastija. Kažkur Kailašo kalno rytinėje pusėje Songcenas Gampo apgaule suorganizavo Šangšungo karaliaus nužudymą. Šis karalius pastatė pirmąsias indiškojo budizmo šventyklas Rasoje, vėliau išgarsėjusioje Lhasos pavadinimu. Tačiau tik kitame šimtmetyje, 779 m., Tibeto karalius Trisong Decenas (khri-srong lde’u-btsan) įkūrė pirmąjį budistų vienuolyną (Samjė) ir į savo šalį iš Indijos pakvietė mokslingą vienuolį Šantirakšitą bei Tantros meistrą Padmasambhavą. Paklausęs neteisingų patarimų, karalius padarė pradžią antrajai Bono mokymo persekiojimų bangai Tibete. Vėl klastingai pasaloje buvo nužudytas paskutinysis Šangšungo karalius, kuris irgi vadinosi Ligmingja. Tai įvyko tuo metu, kai jis iš savo pilies keliavo į rytus prie Dangpos ežero Vakarų Tibete. Trečioji persekiojimų bangą praeitame šimtmetyje atplukdė Raudonoji Armija, įsiveržus į Tibetą ir jį pavergus kinams.

          Vienok Dzogčeno meistras Gjerpungas, našlaujančios Šangšungo karalienės reikalavimu, savo magijos galia palenkė karalių ir šis atšaukė Dzogčeno mokymo paskelbimą už įstatymo ribų. Dabar šis mokymas žinomas kaip Zhang-zhung snyan-rgyud (,,žodinė tradicija iš Šangšungo šalies”). Todėl šie Šangšungo mokymai lieka nenutrūkstama tradicija (bka’-ma) nuo aštuntojo šimtmečio iki mūsų dienų ir niekada nebuvo paslėpti kaip Terma.

 Į viršų G